2018-10-22

 

Užupio teatro spektaklis „Scenos gražuolė“

Lapkričio 16 d., penktadienį, 18.30 val. Kaišiadorių kultūros centre vyks Užupio teatro spektaklis „Scenos gražuolė“.

*****

T. Juozapaičio atsiliepimas
Tik teatro scenoje įmanoma perteikti tą virpesį ir džiaugsmą, kurį patiria aktoriai žengiantys į sceną. Šis spektaklis, tai – „teatras teatre“, kur per subtilų humorą ir sąmojingus dialogus perteikiamas duobėtas aktorių-menininkų gyvenimo kelias. Šis spektaklis ne vien apie vienas kito supratimą. Neįtikėtina, kaip sena Londono teatro istorija, atpasakota XXI a. scenoje, atgyja keldama juoko bangas, išminties dvelksmą ir galų gale palikdama teigiamą įspūdį, katarsį – tokį, kokį gali patirti tik gyvajame teatre.
– T. Juozapaitis, Užupio dramos teatro spektaklis „Scenos gražuolė“


Aprašymas (straipsnis)
Gražiausia 1660-ųjų Londono moteris iš tikrųjų buvo... vyras.
Tais laikais, kai teatras priklausė tik vyrams, gražiausia ir garsiausia 1660-ųjų „moteris“ teatro scenoje irgi buvo vyras – aktorius Edvardas (Nedas) Kynastonas, kurio gracija ir mokėjimas atrodyti itin moteriškai žavėjo publiką. Tačiau netrukus viskas pasikeitė. Iš tremties grįžęs karalius pagaliau leido aktorėmis būti moterims, o vyrams net uždraudė vaidinti moteris teatro scenoje. Aktoriui Kynastonui teko save atrasti iš naujo.
Istorinei asmenybei Edvardui Kynastonui, pelnytai galinčiam būti pavadinti geriausiu vyru ‒ moterų vaidmenų atlikėju, tai ‒ be abejonės, buvo ir vienas sudėtingiausių gyvenimo laikotarpių. Jaunystės, grožio ir talento jėga prasiskynęs kelią į žiūrovų širdis, pramintas „žaviausia kada nors matyta moterimi” ir nuo jaunų dienų mokytas persikūnyti tik į moteris, Kynastonas netrukus atsidūrė ties profesine ir tapatybės kryžkele. Teatro menininkų konfliktas dar labiau įsiplieskė, kuomet pirmąja moterimi, lipsiančia ant scenos tapo Kynastono aprengėja Marija. Viskas dėsninga: kuo labiau augo josios šlovė, tuo labiau skurdo Kynastono asmenybė ir tapatumas. Tai istorija apie konkurenciją ir partnerystę, vidinio lūžio momentą, vedantį į ilgas klajones po savąjį „aš”.
Tai istorinis įvykis, kuris teatro mene sukėlė tikrą revoliuciją. Gilus, įdomus spektaklio siužetas filosofiškai pasakoja apie lytis, vaidybą, aktorinį meną, uždegančią meilę ir apie tai, kad tikro talento nesunaikins jokia kritika.
Ar aktorius priklauso vaidmeniui, ar vaidmuo priklauso aktoriui? Kas lieka iš menininko atėmus jo meną? Ar tuomet tenka kurti savo sielą iš naujo? Sėkmė šypsosi tiems, kurie sugeba keistis ir atsakyti į klausimą „kas aš esu DABAR?“.
Šiame spektaklyje dramos žanras, meilės ir komiškos scenos persipina su istorine autentika: muzika, kostiumais ir dvasia, būdinga to laikmečio teatrams. Įtraukiantis, vietomis netgi trikdantis siužetas sukasi apie aktorių ir jo persikūnijimo problematiką, o gausiam spektaklyje vaidinančiam aktorių arsenalui labiau už viską rūpi atiduoti duoklę kilniam aktorystės bei teatro menui. Šis spektaklis atkakliai ir be atvangos liudija apie meno jėgą ir poveikį gyvenimui. Gyvenimui, kuris intensyvumu neretai nusileidžia pačiam menui. „Scenos gražuolė” pelnytai gali būti pavadinta Užupio dramos teatro meilės ‒ teatro menui ‒ deklaracija.

Teatras šį spektaklį rekomenduoja tiems, kas turi humoro jausmą, mėgsta aktorių vaidybą ir istorinius kostiumus, kam smalsu išvysti aktorystės meno užkulisius. Tiems, kas tiki meilės šviesa. Ir žinoma – mylintiems teatrą.
 


ATM info
 

 

 

į viršų

 

atgal